beraugis

beraũgis, -ė smob., adj. (2), bẽraugis (1) 1. kas yra be raugo, nerūgęs: Alus nerūgęs vadinas beraũgis J. 2. prk. ištižėlis, žioplys, beprotis: Nebūk bẽraugis – ar nematai, kad tave noria suvilioti Mžk. Kur jos galva, beraũgė ta! Skr. Eik tu, beraũgi! Vkš.